Gimus antrajai dukrelei, varėniškę Ramunę Šerpenskienę aplankė idėja kurti rankdarbius. Mažoji buvo labai jautrus vaikas, naktimis – tai verkdavo, tai šypsodavosi, o mama dėl to ir pati ramiai miegoti negalėjo. Sielojantis, kad neįmanoma ištisomis valandomis budėti prie mergaitės lovelės, kilo mintis pagalvėlę dekoruoti angelu, kuris saugotų vaikelį naktį, kai visi aplink įmigę. Prieš mažėlės gimimą Ramunė dirbo namų tekstilės įmonėje. Bet sako visada norėjusi kurti savo gaminukus – daryti tai su meile. Taigi, organizacinės patirties turėjo, o dabar džiaugiasi ir gyvena mėgstamu darbu.
Mūsų močiutės ir promočiutės namus puošdavo savo rankomis pasiūtomis ir išsiuvinėtomis staltiesėmis, užtiesalais, servetėlėmis, pagalvėlėmis, o kiek gražių rankdarbių primegzdavo. Dabartinis gyvenimo tempas daugeliui moterų nebepalieka laiko rankdarbiams. Bet norisi to išskirtinio jaukumo namuose, kurio nesukursi prisipirkusi pramonės gausiai tiražuojamų grožybių. Ramunė įsitikinusi, kad visoms mamoms malonu vaiko kambarį išpuošti šiltų rankų prisilietimų sukurtais rankdarbiais.
Romantiškas pavadinimas „Angelo sapnas“ – lyg iš vaikystės. Kas atskraidino šią idėją?
Kiekvienas vaikas atneša į šeimą laimės, džiaugsmo ir naujų pokyčių bei potyrių. Mūsų pirmagimė Ema, kuriai dabar 14 metų, gimė mažutė – 36 savaičių ir tik 2,3 kg, bet guvi, judri, kaip žebenkštukė. Norėjau kuo ilgiau apgaubti ją savo šiluma ir meile, kuo ilgiau nešioti ant rankų ir glausti. Todėl Robertutė, kuriai dabar puspenktų metukų, į mūsų šeimą pasibeldė tik po 9,5 metų.
Vėl užplūdo nauji džiaugsmai ir vargai. Širdį skaudėdavo, kai mūsų maža mergaitė verkdavo, todėl buvau visada šalia, bet ašarėlių neišvengėm – kankino pilvuko diegliukai. O kai nurimdavo ir užmigdavo, mintyse prašydavau angelo, kad saugotų jos ramų miegą, kol aš ilsėsiuos. Mat, kai miegodama mergaitė šypsodavosi, močiutė sakydavo: „Kalbina aniuolai (angelai).“
Verslui dažniausiai pasirenkama artima ir gerai pažįstama sritis. Ar jūs anksčiau mėgote rankdarbius? Kada įsikūrėte, nuo ko pradėjote?
Paauginusi Robertutę, po trejų metų grįžau į darbą, bet supratau, kad neturiu jėgų ir šeimai, ir darbui. O galvoje vis kirbėjo mintis, kad noriu kažko savo, širdžiai mielo. Artimieji irgi vis primindavo: „Daryk, kurk savo, tu tiek turi minčių ir idėjų!“
Vieną dieną, grįžusi iš mokyklos Ema, sako: „Reikia atlikti užduotį istorijos pamokai, aprašyti ir nufotografuoti daiktus su istorija, labai senus daiktus, kuriuos mes turim.“ Ir pradėjom tempti senus lagaminus! Tuose lagaminuose sudėta siuvinėta ir nėriniuota patalynė, rankšluosčiai, austi užtiesalai, net rankų darbo siuvinėta drobinė suknelė! O kiek visokių kitokių daiktų! „Tikras muziejus“, – taip įvertino mokytoja!
Tada pagalvojau, o ką aš paliksiu savo vaikams? Kodėl dabar negalim atgaivinti siuvinėjimo meno, jo pateikti subtiliai ir pritaikyti šiam moderniam gyvenimui! Galim! Be to, mano kaimynės – tikros siuvinėtojos! Nuo to viskas ir prasidėjo, kai nupirkau balto satino ruloną, rankšluosčių ir lino! Tai audiniai, kurie tinkami siuvinėjimui. Pirmiausia paprašiau Marytės išsiuvinėti ant užvalkaliuko angelą, o Vytautė išsiuvinėjo angeliukus ant rankšluosčių. Taip ir prasidėjo „Angelo sapno“ istorija.
Ar visos dirbate savo namuose, kitoms moterims tai – pagrindiniai darbai ar užsiėmimai auginant vaikus?
„Angelo sapno” idėja – kad mama būtų namuose. Taigi visos taip dirbam – savo malonumui, kai turime laisvo laiko. Visada norisi prisėsti prie darbų, į kuriuos sudedame tiek daug laiko ir meilės. Mūsų vaikai ir mes pačios tampame modeliukais fotosesijose, o nuotraukas patikim profesionalioms fotografėms – į pagalbą atskuba mano draugės Diana Zak ir Renata Poškevičienė („Photo – Renata“).
Kuo toliau, tuo daugiau idėjų gimsta, norisi įtraukti vis daugiau žmonių, užsiimančių rankų darbais. Taip mūsų komandoje atsirado stalius, medžio drožėjas Virgis. Su juo draugystę pradėjom, kai ieškojau medinių žiedų servetėlėms. Dabar – ko tik neprisigalvojam drauge! Siuvėja Birutė niekada nežino, su kokiom idėjom atvažiuosiu! Visai neseniai į mūsų komandą įsiliejo siuvinėtoja Aušra. Labai didžiuojuosi visais savo komandos nariais – matau, kiek ugnelės akyse, kiek džiaugsmo ir noro kurti kartu jie turi! Mes visi jau tapom kaip viena šeima. Vis norisi paimti telefoną ir paklausti: ” Kaip tu?”
Iš kur semiatės idėjų rankdarbių detalėms?
Idėjos ateina iš gyvenimo, o visi mūsų rankdarbių elementai ne tik dėl grožio. Pavyzdžiui, vienas puošybos elementų – gintariukai, o pasirinkimą lėmė tai, kad šie jūros akmenukai ramina ir atpalaiduoja. Atsimenu, močiutė nešiodavo gintarinius karolius, kad būtų lengviau kvėpuoti. O kutą prie pagalvėlės sugalvojau prisiūti todėl, kad mano abi dukrytės negalėdamos užmigti vis sukdavo pirštukais plaukus. Norėjau, kad atsikratytų šio įpročio.
Ko gero, mama namuose dažnai užsiėmusi rankdarbiais, o dukrelės nereiškia dėl to pretenzijų? Juk yra daugybė vaikiškų džiaugsmų, kuriuos galima patirti drauge.
Man svarbiausia, kad dukrelės mato, kas yra darbas. Be to, jos ir pačios kuria, modeliuoja, o jų nuomonė pati svarbiausia! Robertutė pas siuvėją sudėlioja siūlus, kokiais siūsim! Tikrai galiu pasakyti, kad vaikams kūryba ir visas mūsų darbas į naudą. Matau, kaip jos pačios ruošiasi gimtadieniams, kitoms šventėms – jau man nebereikia padėti!
Ar dukrelėms patinka gauti dovanų mamos rankdarbius?
Per kiekvienas šventes nustebinu savo mergytes vienetinėmis dovanomis. Mat dalį mūsų sukurtų darbelių pasiliekame sau. Pats didžiausias džiaugsmas, kad, artėjant šventei, nereikia bėgioti po parduotuves ir sukti galvą, ką nupirkti. Dovanos, sukurtos mūsų pačių, išglostinėtos mūsų rankų, visada bus pačios mieliausios!
Jūsų rankdarbius moterys suranda socialiniame tinkle. Gal planuojate plėstis?
Kol kas mūsų kuriamus gaminukus galima pamatyti „Facebook“ puslapyje „Angelo sapnas“. Kopiam mažais žingsneliais, ne tik džiaugiamės pačios, bet ir norime pasidalinti šiluma su kitomis mamomis. Vietoj akcijų, nuo kiekvieno parduoto satino patalynės komplekto dovanojame pagalvėlę vaikučiui, kuriam reikia mūsų visų pagalbos, o jo mamytei – tikėjimo ir vilties.
Kalbėjosi Ieva Grabauskienė
Fotografės Diana Zak ir Renata Poškevičienė
